Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2011-12-27

Lietuviškos spaudos platintojas Aleksandras Bendikas

XIX a. antroje pusėje nelengva buvo įsivaizduoti tautą, kuriai uždrausta turėti savo raštą ir spaudą, kuriai viešumoje neleidžiama kalbėti savo gimtąja kalba. Tokia tauta buvo lietuviai, gyvenantys Europos geografiniame centre. Laimei, šis keturis dešimtmečius trukęs Rusijos imperijai gėdingas, o lietuvių tautai garbingas laikotarpis 1904 m. baigėsi.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis, trukęs nuo 1863 iki 1904 metų, paliko gilų pėdsaką lietuvių tautos istorijoje. Didelis vaidmuo organizuojant lietuviškos spaudos platinimą, šviečiant liaudį tenka knygnešiams ir spaudos platintojams. Vienas tarp žymiausių lietuviškos spaudos platintojų buvo Aleksandras Bendikas, kuris plačiai buvo žinomas visoje Žemaitijoje.

Aleksandras Bendikas 1867 - 1939.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
A. Bendikas gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Akmenalių kaime (Kretingos raj.). Gyveno Akmenalių, Kumpikų, Bajoralių kaimuose. Tėvams nusipirkus namą, persikėlė į Salantus. Laikui bėgant Bendiko tėvai nusigyveno - visas jų turtas buvo tik didelis vaikų būrys. Vyresniosios kartos salantiškiai pasakodavo, kad Bendikų vaikai apdriskę lakstydavo po Salantų bažnyčios šventorių ir siūlydavo žmonėms škaplierių, rožančių ir paveikslėlių. Dažniausiai žmonės tuos dalykus pirkdavo ne iš reikalo, bet iš pasigailėjimo. Vaikystę praleidęs varge ir skurde, A. Bendikas baigė Salantų carinę pradžios mokyklą. Kalbėjo ir rašė rusiškai, skaitė ir suprato lenkų kalbą.

Užaugęs A. Bendikas buvo teisingas ir blaivaus proto žmogus. Didžiąją gyvenimo dalį jis buvo pauparis – po atlaidus ir muges keliaujantis smulkių daiktų pardavinėtojas. Salantuose, prie bažnyčios šventoriaus, turėjo palapinę. Čia jis sekmadieniais ir per jomarkus pardavinėjo gintarinius vėrinius, seges, sagas, rožančius, škaplierius, medalikėlius, raižinius, šventus paveikslus ir paveikslėlius. Retkarčiais slaptai pardavinėjo kontrafakcines maldaknyges. Retkarčiais prekiauti išvažiuodavo į kitų miestelių jomarkus, didžiuosius parapijos atlaidus. Kurį laiką vertėsi urmine prekyba. Prekes ir lietuvišką spaudą gaudavo ir pats veždavo iš Kauno, Vilniaus ir kitų miestų, bet dažniausiai iš Rytų Prūsijos.
Spaudos draudimo metais A. Bendikas buvo aktyvus knygnešys. Knygas jis laikydavo tvartuose, po gyvenamųjų namų grindimis, slėpdavo valstiečių pirkiose. Už lietuviškos spaudos platinimą A. Bendikas net keturis kartus buvo įkliuvęs caro žandarams. 1884 m. jį sulaikė policija su 43 knygomis, iš kurių 14 buvo lietuviškos. 1889 m. įkliuvo su lenkiškomis knygomis. O 1893 m. per mugę Žemaičių Kalvarijoje jį sulaikė su 7 knygomis ir 459 paveikslėliais, iš kurių 2 knygos buvo lietuviškos ir 5 lenkiškos. Už tai jis buvo nubaustas mėnesį arešto. 1894 m. spalio 29 d., rusų pasienio sargybiniai jį sulaikė Kalniškių kaime netoli Kartenos benešantį maišą su 103 lietuviškais ir 5 lenkiškais leidiniais. Tarp jų buvo 100 anticarinių 1895 m. kalendorių. Nuo 1895 m. gegužės 4 d. A. Bendikas buvo tardomajame arešte Telšių kalėjime. Tų pačių metų liepos 5 d. už lietuviškos spaudos platinimą buvo nuteistas vienerius metus kalėti ir metams buvo ištremtas į Alūksta (Pavyslio kraštas). 1896 m. gegužės 14 d., paskelbus caro manifestą, A. Bendikui buvo nutrauktas tolesnis kalinimas, sutrumpintas ir tremties laikas. Tačiau 1900 m. rugpjūčio 2 d. policija vis tiek darė kratą jo namuose, Salantuose.
Atgavus spaudą 1904 m. ir gavęs Peterburgo cenzorių leidimą, A. Bendikas Salantuose pradėjo leisti ūkininkų kalendorių "Kelejvis Yszejnąs i Žemajczius yr Lietuwa". Jo kalendorių, kurio pirmas numeris pasirodė 1905 m., ypač buvo pamėgę žemaičiai dėl jo žemaitiškos kalbos ir žinių įvairumo.
A. Bendiko kalendoriai buvo spausdinami Varšuvoje (F. Kašpšykėvičiaus spaust.), Rygoje (H. Hempelio ir Ko spaust.), Tilžėje (J. Schoenke spaust.), Šiauliuose (Savičo ir Šumkausko spaust.), Vilniuje (J. Bajevskio spaust.), Kėdainiuose ir kituose miestuose.

1905 m. kalendoriaus titulinis puslapis.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Kalendorius buvo iliustruotas. Prie kalendorinės dalies buvo pridėtas tekstas pasiskaityti. Pirmuosiuose numeriuose daugiausia buvo tekstų, skelbiančių religinių švenčių kilmę, šventųjų gyvenimus. Kalendoriaus lentelėse išvardytos šventės, vardadieniai, nurodytas saulės ir mėnulio tekėjimo bei laidos laikas, mėnulio fazės. Nurodytų kalendoriuje dienų žmonės labiausiai laukė.
Nuo pirmojo numerio "Keleivyje" buvo spausdinami skyreliai : "Rusijos Imperatoriškoji giminė", "Keturi astronomiški metų laikai", "Didieji atsitikimai pasaulyje", "Užtemimai", "Didžiosios žydų šventės". Nuolatinių žinių skyrelyje "Naminis daktaras" patariama, kaip reikia gydyti nosies, galvos, akių ir kitas ligas. Kituose kalendoriaus numeriuose buvo spausdinamas "Naminių gyvulių daktaras" su gausybe naudingų patarimų.
Štai kaip kalendorius mokė gydyti kiaules, susirgusias smegenų uždegimu: "…Ta liga atsiranda nejučia: akys išpamsta, palieka raudonai blizgančios, iš nasrų eina putos, knyslė sausa ir karšta, kasa pirmomis kojomis, žemę knisa, bėgioja kaip girta, daužos. Ligą tą gauna dažniausiai riebios kiaulės vasaros karščiuose. Kaip gydoma. Reikia nuleisti kraują, pakerpant ausį, netoli nuo galvos, uodegos galą nukirpti, o jei nebus - geriau pakartoti kitą dieną. Taip pat reikia ant galvos pilti šaltą vandenį, dėti šaltus , šlapius lakatus, duoti gerti rūgštą putrą arba rūgštą pieną. Sergančias kiaules laikyti šaltame tvarte, kas dvi valandas duoti gerti šaltą sūrų vandenį…"
1920 m. Salantuose išleisto A. Bendiko kalendorius. Kalendorius iš P. Vaniuchino archyvo.
Dainų skyrelyje įdėta A. Baranausko, S. Valiūno, A. Vienažindžio, kitų poetų eileraščių. Nemažai eilėraščių verstų iš kitų kalbų. Istorijos skyrelyje pažymėtinas straipsniai apie Žemaičių vyskupą M. Valančių, laivo ''Titaniko" žuvimą 1912 m., apie rusų - japonų karą. Juose daug faktų, istorinių duomenų. Įdomu, kad vieno kalendoriaus numeryje buvo skyrelis Salantų miesto istorijai. Kalendoriuje įdėta lietuvių ir kitų tautų pasakų.

1928 m. Salantuose išleisto A. Bendiko kalendorius. Kalendorius iš P. Vaniuchino archyvo.
Kas metai kalendoriaus kalba darėsi grynesnė, rašyba modernesnė. Atsirasdavo vis įdomesnių tekstų pasiskaityti. Pavyzdžiui, 1928 m. kalendoriuje vietoj skirtingų pasakojimų išspausdintas tik vienas - apie JAV prezidentą B. Frankliną. Kitame numeryje plačiai komentuojamos liaudies patarlės ir dainos.

A. Bendiko elementoriaus titulinis puslapis.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.



Greta įvairiausių darbų, reikia pažymėti ir tai, kad A.Bendikas išleido keletą serijų šventųjų paveikslėlių, kurie buvo nepaprastai meniški. O 1906 m. Rygoje jis išleido elementorių "Didžiasis Žemaičių ir Lietuvos elementorius, arba pradinis mokslo vadovėlis". Elementoriuje yra atskiras skyrelis apie naują rašybą, įvestą K. Jauniaus. Po abėcėlės išspausdinta mažų apsakymėlių ir skaičiavimo mokslo. Pusę knygutės, kaip tuo metu buvo įprasta, sudaro katekizmas, maldos ir religinio turinio skaitymėliai. Savo elementoriumi jis parodo norą šviesti liaudį, išmokyti rašto.

Gyvendamas Salantuose, A. Bendikas žmonėms padėdavo rašyti nuomos sutartis, pareiškimus, testamentus, žemės pirkimo - pardavimo aktus. Prieš I-ąjį pasaulinį karą pas jį gyveno mokytas sekretorius, buvęs Salantų valsčiaus raštininkas Antanas Tiškus, kuris padėjo A. Bendikui pramokti rašyti ir redaguoti kalendorių. 1931 m. A. Bendikui paskirta 30 litų valstybinė knygnešio pensija.


Salantų valščiaus viršaičio ir valščiaus raštininko A. Bendiko parašas.
A. Bendikas nenešiojo nei kepurės, nei skrybėlės. Vaikštinėdamas po miestelį dėvėjo juodą, užpakalyje perskeltą, su dviem sagom, ilgą surdutą. Tokius surdutus dėvėjo vyrai, pretenduojantys į inteligentus, išeiginėmis dienomis. Žiemos metu avėdavo odiniais auliniais batais, kurių viršus buvo atverstas žemyn ir apsiūtas šuns oda. Nešiojo ūsus ir žandenus.
Paveikslėlis šv. Emilija. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Emilija reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Visą amžių praleido nevedęs. Savo namuose turėjo sukaupęs pilnas knygų ir kalendorių lentynas. Po I-ojo pasaulinio karo keletą metų dirbo Salantų valsčiaus raštininku. Už apsileidimą darbe ir girtuokliavimą buvo atleistas iš pareigų. Netekus darbo jo materialinė padėtis pablogėjo. Galų gale jis visiškai nusigyveno. Pasak salantiškių, A. Bendikas amžiaus gale buvo apšepęs ir nešvarus. Dėvėjo ilgą prakiurusį apsiaustą, avėjo medinėmis klumpėmis. Taip apsirengęs jis nešiojo ir platino savo leidinius ir kalendorius. Gyvenimą baigė varge ir skurde 1939 m. liepos 31 d.. Šviesaus atminimo žmogus buvo palaidotas Gargždelės (Salantų) kapinėse. Tačiau ir šiandien jo amžino poilsio vieta niekam nežinoma. Spėjama, kad A. Bendikas galėjo būti palaidotas šalia Žemaičių vyskupo M.Valančiaus tėvo Mykolo. Prieš kelis dešimtmečius, šalia Mykolo Valančiaus kapo stovėjo paminklas Bendikų šeimai.
Paveikslėlis šv. Anastasija. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Anastasija reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Švenčiant 90-ąsias kalendoriaus išleidimo metines, 1995 m. gruodžio 1 d. Salantų kultūros namuose buvo surengtas gražus renginys. Jubiliejinį vakarą organizavo Salantų vidurinės mokyklos moksleiviai – Paulius Vaniuchinas ir Audronė Pociutė. Minėjime publika buvo supažindinta su A. Bendiko veikla, veikė ekspozicija. Šventiniame renginyje giedojo Salantų kultūros namų choras, vadovaujamas Palmyros Pučkoriūtės, skambėjo kanklės, dainavo meno mokyklos mažiukų ansamblis. Renginyje buvo suvaidintas nedidelis spektaklis, deklamuojami eilėraščiai. Vakarui ypatingą jaukumą suteikė mokytojos Danutės Veitienės dekoruota scena ir degančios žvakės.

Paminklas A. Bendikui Salantuose.
2006 m. salantiškiai, šalia Salantų gimnazijos, A. Bendiko atminimui pastatė paminklą. Iš ąžuolo išdrožta beveik penkių metrų skulptūra vaizduoja angelą, rankoje laikantį šviesos simbolį – žibintą. Skulptūra dekoruota lietuvių liaudies ornamentika: tautiniais motyvais papuošti angelo rūbai, apatinėje skulptūros dalyje vaizduojama knyga su rūtų šakele, kiek žemiau – kukli gėlė. Skulptūros viršų puošia iš metalo kaldinta gilias folkloro tradicijas turinti saulė. Skulptūros autorius - Liudas Ruginis. Įamžinti A. Bendiką prieš kelerius metus skulptorių įkalbėjo salantiškis Paulius Vaniuchinas.
Linkėdamas kalendoriui plačiai pasklisti po visą Žemaitiją ir Lietuvą, pirmojo numerio pratarmėje A. Bendikas rašė:
" Wardan Diewa Mejlinge Mana Skajtitojej, po karta pirma jėmiaus yszlejste prie Jusu szin kalendoriu ant 1905 metu, pramindamas Jin "Kelejwiu", ant sawa galwos sunkuma; nes užsyjemimaj kasdieninej neduod kajp Jums kiekwienam ysz skajtitoju cziesa spakajna darbuose naminiuose, tejp pat ira sakau yr su Manimi Iszlejstoju; ale wienokej pradiedamas darba sutaisima szio kalendoriaus, apmąszciau jo padiejimą, yr be atmainos žynau Asz kad su pagelba yr milesta Diewa tikses Man matite Jin kajp po gražiausius namus arba pakajus bagocziausiu žmoniu arba wiru, tejp yr wysu menkiausiojoj trobelioj (griczelioj) biednu praszciokeliu žmoneliu, cieloj Žemajtijoj yr Lietuwoj.
Dieltogi mysles Mana net slabnieja nu wiena Jo warda kad pramyniau "Kelejwiu" iszejnancziu pri Jusa i Žemajczius yr Lietuwą". Sakau Jem ejsi ing platu swieta kajp pygus pinigelis, yr turiesi szimeta keliaute ant wysu kelu yr takeliu, žynau dali Tawa kad wietoms atrasi geru yr ysztykemu prieteliu diel sawęs, malones rankas, yr tykrus wirus, katrie Tawi užlajkis tarp sawa naminiu užraszun mejlingaj yr su guodone, pajemen ing rankas, keleta walandu skajtidami Tawi pralejs linksmaj, ko duok o Diewe sawa milesta, Tau rasti tokiu wietu kuo daugiausej swiete; ale bus wiel yr tokiu wietu kad Tawi parskajtę, gana grejtaj sudraskis yr yszbarstis laksztus pasienejs, neatbengus dabar yr sawa metu 1905 gala.
Paveikslėlis šv. Uršulė. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Uršulė reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Bet nors tiek kliucziu turiesi swiete wysokeriopu, wienok keliauk nuog Manęs i swieta; sulasau yr patalpinu Tawieje wysokes žynes rejkalingas, parsklajdau yr perskajtau diel Tawęs daugibe wysokiu laksztu, ysz daugel wysokiu raszliawyszku medegu, kol Tawi pagatawiju; neturiu dabar toke dydže talenta kad galieczio ysz sawa galwos ką gera arba nauji sudiete, neturiu užslužita diel sawęs warda raszitojaus, dieltogi yr turiu tiek darbuoties ysz wysokiu raszliawyszku medegu apej Tawi, kad galieczio padarite Tawi atsakanczej naudingu brolems yr seserims Žemajcziu yr Lietuwos giwentojems; kad persklejdę Tawa laksztus atrastu kiekwienas diel sawęs rejkalingiauses žynes yr pasakojimus, yr tokiu budu stotumis rejkalingiausiu swecziu kožniems namams yr kožnam giwenimui. Jejgu szin atejnancziu meta mažaj teatrasi wietu diel sawęs swiete, gal ant atejnancziu metu ysz milestos Wieszpaties Diewa rasi daugesnej wietu.
Paduodu apsudijimuj Skajtitiju, dali Tawa, yr darba sawa, yr sakau keliauk swejks ! ant patiekas I Mana giminies Žemajcziu yr Lietuwos žmones, pasijeszkok po karta pirma daug skajtitoju yr sau swiete wietos Wardan Diewa.
Rasziau Wilijoj Szwenta Baltramiejaus Apasztola 23 dienoj rugpjuczio 1904 metus. Miesteliej Salantus : A. Bendyks. "
Aleksandro Bendiko spaudos platinimo veikla, kalendoriaus, elementoriaus ir kitokių spaudinių leidimas yra neabejotinas jo nuopelnas žemaičių kultūrai ir švietimui. Savo darbais jis mokė liaudį rašto ir ragino nepamiršti savo gimtosios kalbos. Tuo metu tai buvo labai reikalingas ir naudingas švietimo darbas.

www.salantiskis.lt